Kolegų „princese“ vadinama vilkiko vairuotoja Gintarė pradėjo atlikėjos karjerą: atkaklių gerbėjų neatbaido net naujas mylimasis (2022)

– Gintare, pirmasis interviu Delfi su jumis sulaukė labai daug dėmesio, ar jums pačiai po šio straipsnio kas nors gyvenime pasikeitė? Ne vienas jus sekantis žmogus socialiniuose tinkluose šį interviu minėdavo net komentaruose po jūsų nuotraukomis. Vadinasi, papildomo dėmesio sulaukėte.

Susiję straipsniai

Su Stano dainą įrašiusi vilkiko vairuotoja dirbanti Gintarė Deimantaitė: prie vairo mane pamatę vyrai sustingsta, o kolegos vadina princese(18)

Sparčiai plintant epidemijos mastui Stano negali tylėti ir kreipėsi į valdžią: ribojimai turėjo būti įvesti jau užvakar(9)

– Tikrai taip. Instagramas ir feisbukas pradėjo netilti nuo žinučių iš svetimų žmonių, kurie gyrė, kad esu šaunuolė, jog dirbu tokį darbą. Vėliau, kai išėjo daina su Stano, nors to labai nereklamavau, taip pat sulaukiau komplimentų. Keista, nes iš šalies daugiausiai sulaukiau palaikymo, motyvacijos judėti toliau. Faktas, kad po to straipsnio padaugėjo ir sekėjų instagrame, kažkur apie 5 tūkst. Netilo ir žinutės, kurių gaudavau su smalsavimais, ar aš tikrai vairuoju vilkiką. Visai nepažįstami žmonės rašė ilgiausias ir labai gražias žinutes. Tai mane nustebino, nes yra manoma, kad lietuviai įprastai yra pavydūs, labiau linkę pakritikuoti, nei pagirti. Bet, laimei, po šio straipsnio dauguma atsiliepimų buvo teigiami. Aišku, buvo ir piktų komentatorių, bet jiems buvau pasiruošusi ir jie manęs nė kiek neįskaudino. Žinojau, kad neigiamai bus pastebėtos mano lūpos, plaukų spalva, kūnas ar tai, kaip aš neva nemoku vairuoti, tačiau tokios replikos buvo pavienės.

Debiutinė Gintarės daina:

– Ar dar dirbate vilkiko vairuotoja?

– Taip, dirbu. Tiesą sakant, ir dabar esu darbe, važiuoju pakrauti vilkiką. Vairuodama galiu skirti laiko ir pokalbiams, niekas manęs dėl to nespaudžia. Šiuo metu dirbu tik po 4-5 valandas, t.y. mažai, bet man moka už visą dieną. Taip išeina, nes atstumai nėra tolimi, tad visą darbą sugebu pasidaryti per kelias valandas. O po to laiką leidžiu namuose.

Mane ir toliau biure vadina „princese“.

Gintarė Deimantaitė.

(Video) FUN WAYS TO SNEAK ANYTHING ANYWHERE || DIY Crazy Sneaky Tricks And Tips By 123 GO Like!

– Kaip į jūsų interviu sureagavo kolegos?

– Visi matė tą straipsnį, daug kas jį skaitė. Mane ir toliau mūsų biure vadina „princese“ (juokiasi). Anglai labai akcentuoja tai, kad esu moteris, jiems esu „lady“, graži moteris. Kažkuris vienas taip kartą išsireiškė ir dabar taip vadina visi, tai tapo įprasta. Kolegos, net kalbėdami tarpusavyje apie mane, kartoja „princess“. O po interviu visi taip pat labai gyrė mane, sakė, kad labai natūraliai viską papasakojau. Tiesą sakant, net ir savo mieste Peterbore pastebėjau, kad kai kurie praeiviai į mane atkreipia dėmesį. Tiesiog jauti tuos žvilgsnius. Tik nežinau, ar dėl to, kad mane atpažino, ar dėl dainos, ar dėl dar ko kito. Vis tiek ta mūsų šalis nėra didelė, o Delfi pasiekia labai daug žmonių – net ir tuos, kurie gyvena svetur.

Atsimenu, kartą nuėjau į soliariumą, tai net ir ten sulaukiau linksmų komentarų, sako: „Labas, žvaigždute“ (juokiasi). Keista, nes tai buvo tik vienas straipsnis. Matyt, žmonėms tiek ir tereikia, kad tave įsimintų.

Dar buvo vienas įvykis, kai atvažiavau į servisą pavalgyti, pasidariau pertrauką. Priėjo prie manęs lietuvis ir sako: „Labas, aš apie tave straipsnį skaičiau“. Buvo kiek netikėta, nes tai buvo visiškai nepažįstamas žmogus. Bet smagu.

– Kaip manote, kodėl sulaukiate tiek dėmesio? Gal čia suveikia tas neįprastumo faktorius, kad vilkiką vairuoja moteris?

– Manau, kad taip. Be to, mano nuomone, žmonės dažniausiai vilkiko darbą kažkodėl iškart sieja su tepalais, purvinu darbu, kurį įprastai atlieka vyrai. Toks požiūris yra atėjęs iš senų laikų. Į savo darbą galėčiau eiti, kad ir tiesiai iš miesto, nes aš nė kiek nesusitepu. Namo grįžtu švari, be jokių tepalų (juokiasi). Matyt, toks stereotipas.

Atsimenu, kad kai važiavau įsidarbinti, man taip pat sakė, kaip tik lietuvė dirbo, jog nustebo mane pamačiusi. Galvojo, ar aš išvis pavairuosiu tokią mašiną. Moteris, mane priėmusi į darbą, manė, kad į pokalbį ateis tvirto sudėjimo moteris, tad, išvydusi mane, nustebo, kadangi, nors ir esu ne žema, bet gana smulki.

(Video) Jackie Chan: Life Between The Hospital Room And Filming | Full Biography (Armour of God, Rush Hour)

Šį darbą dirbu jau beveik 5 metus ir per šį laiką tikrai pastebėjau, kad padaugėjo moterų, vairuojančių vilkikus. Tada, kai aš pradėjau, atrodo, nebuvo nė vienos. Jei netrukus ir pastebėdavau vieną ar kitą, tai visos jos būdavo gana vyriškos, o dabar prie vairo sėdi ir labai dailios moterys.

Be to, sulaukiau žinučių iš moterų, kurios teiravosi dėl šio darbo. Jos irgi norėjo išmėginti save šioje veikloje, bet nedrįso, klausė patarimų. Tikrai nėra ko bijoti – eikite ir dirbkite, nes darbas tikrai nėra sunkus. Tereikia vairuoti, o fone gali pasileisti tai, kas tau įdomu ar bendrauti telefonu laisvų rankų įranga.

Lyginant kitus darbus, kuriuos dažnai dirba žmonės Anglijoje, pavyzdžiui, fabrikuose, tai, mano akimis, darbas su vilkiku yra žymiai geresnis.

Tikrai nėra ko bijoti – eikite ir dirbkite, nes darbas tikrai nėra sunkus.

Gintarė Deimantaitė.

– Praėjusiame interviu minėjote, kad tuomet išgyvenote sudėtingą etapą – savo ir vaiko tėvo skyrybas. Ar galima paklausti, kaip dabar klostosi jūsų asmeninis gyvenimas?

– Išsiskyrėme su vaiko tėvu jau prieš interviu, tik gal tuomet nebuvo sutvarkyti visi formalumai. Buvo toks pusmetis, kai viskas buvo nežinioje, buvo svarstymų, ar susitaikysime, ar ne. Galiausiai vis tiek išsiskyrėme. O dabar gyvenimą kuriu jau su nauju širdies draugu, kurį jau vadinu vyru. Dabar labai džiaugiuosi savo nauju gyvenimu. Net norisi paminėti, kad nereikia bijoti skyrybų, jei tikrai nebėra kitos išeities, jei nesi laimingas tuose santykiuose. Nereikia gailėti nei vaikų, nei prabėgusio laiko, nei vyro.

– Gal žinia, kad esate vėl užimta, nuliūdino jūsų vyriškąją gerbėjų auditoriją?

– Žinokite, kaip rašė, taip rašo ir toliau. Nesvarbu, ar esi laisva, ar turi vyrą. Tikrai nėra skirtumo. Su vyru dar anksčiau skaitydavome tas žinutes su šypsena. Dabar, kai nuotraukų su mylimuoju padaugėjo, tokių žinučių mažiau, tačiau vis tiek pasitaiko. Yra išlikę atkaklių, kurie rašo man nuo seniausių laikų. Keista, kad tiek kartų atsakymo nesulaukęs žmogus, vis tiek nepasiduoda. Ir tokių žmonių yra ne vienas. Jie siunčia ilgiausias žinutes, vos ne poemas, besitęsiančias ir 30 eilučių. Nežinau, kaip jiems neatsibosta. Juk mato, kad neatrašau, jog turiu vyrą, o jie vis tiek daro savo. Nelabai tai rūpi. Gal mano, kad netikėtai imsiu ir sutiksiu? Bet į tai žiūriu su šypsena, smagu kartais iš to ir pasijuokti.

Yra išlikę atkaklių gerbėjų, kurie siunčia ilgiausias žinutes, vos ne poemas, besitęsiančias ir 30 eilučių. Nežinau, kaip jiems neatsibosta. Juk mato, kad neatrašau, jog turiu vyrą, o jie vis tiek daro savo.

(Video) ANN TAYLOR PRESENTER BUKEDDE TV ALOOJA ENAKU GYALABYE MU LOVE

Gintarė Deimantaitė.

– O ar sūnui keliate įspūdį dėl savo darbo?

– Didesnis įspūdis jam buvo anksčiau, tikrai stebėjosi, kad „jo mama vairuoja „fūrą“ (juokiasi). Kartais, jei būdavau netoli ir darydavau pertrauką, jį pasiimdavau su savimi. Leisdavau pasėdėti ir prie vairo, ir pavaikščioti po mašiną. Ir dabar vyras retkarčiais atveža sūnų. Patinka jam, bet nebėra tos nuostabos, kuri buvo anksčiau, kai pirmą kartą pamatė vilkiką. Žino, kad jau taip yra ir viskas. Nieko naujo.

– Kaip suprantu, jūsų darbe ilgų reisų nebūna, keliaujate tik mažoje teritorijoje?

– Taip, visą laiką dirbu tik iki 8-10 valandų per dieną. Taip atrodo ilgiausia mano darbo diena. O dabar įprastai vilkiką vairuoju 5-6 valandas. Visada nakvoju namuose. Nė karto nesu miegojusi mašinoje. Aš kitaip ir nenorėčiau. Mano nuomone, ilgą laiką būti mašinoje nėra higieniška. Taip, yra galimybė praustis, bet nenorėčiau, nes tuose dušuose prausiasi visi. Gal vyrams paromis važinėti nėra sudėtinga, bet man, moteriai, tai netinka. Esu mama, todėl turiu būti namuose. Be to, yra ir namų ruoša, kurią turiu atlikti, ir sportas. Tad net neįsivaizduoju, kaip galėčiau palikti namus bent savaitei laiko.

Galima sakyti, kad nesu ta tikroji „fūristė“, nes mašinoje ilgai nebūnu. Atidirbu savo darbą ir išeinu namo, todėl automobilyje neturiu daug daiktų, pavyzdžiui, visokių pakabukų, suvenyrų ar vardo su lentele, kaip tai turi kiti. Gal taip yra dėl to, kad į šią veiklą žiūriu tik kaip į darbą, kuris, beje, nėra mano svajonė. Šį darbą ėmiau dirbti, nes suviliojo pajamos ir dėl to, kad mane nuo vaikystės traukė automobiliai. Mašina, kurią vairuoju, yra didžiausia, kokia tik gali bebūti.

Kolegų „princese“ vadinama vilkiko vairuotoja Gintarė pradėjo atlikėjos karjerą: atkaklių gerbėjų neatbaido net naujas mylimasis (2)

Gintarė Deimantaitė

©Asmeninio albumo nuotr.

– Gal galima paklausti, kokios algos ribos yra šiame darbe?

– Jei žmogus nori susikurti kažkokį verslą arba įeiti į kokią specifinę sferą ir jam reikia pinigų, aš manau, kad jam užtektų metų, dirbant vilkiko vairuotojo darbą, ir jis susitaupytų pakankamai saugiai pradžiai. Manau, kad toks žmogus sėkmingai galėtų atsidaryti savo verslą. Vėlgi, aš pati nedirbu ilgų valandų, bet jei spaudžiant maksimumą ir taupant dėl savo kitų siekių, manau, galima per metus susitaupyti iki 30-40 tūkst. Manau, kad tikrai neblogai.

Anksčiau dirbau grožio srityje ir vis pagalvoju, kad visai norėčiau sugrįžti. Tik nežinau, ar norėčiau ir toliau dirbti su klienčių nagais, ar išbandyti kažką kitko. Tiesą sakant, jau kažkiek pabodo eiti į tą darbą (juokiasi). Atrodo, jau visko užtenka, tad ateina metas, kai pradedi galvoti, ko iš tikrųjų nori gyvenime. Pabodo ir tai, kad kol kas į darbą einu apsirengusi patogiai, su sportbačiais ir pan. O norėtųsi ir kokį sijoną dažniau vilkėti, ir batelius avėti.

Jei spaudžiant maksimumą ir taupant, manau, galima per metus susitaupyti iki 30-40 tūkst. Manau, kad tai tikrai neblogai.

Gintarė Deimantaitė.

– Ar koronavirusas kiek nors paveikė jūsų darbą?

– Čia Anglija ir čia yra viskas kitaip, nei Lietuvoje. Daug žmonių tuo virusu netiki, nelabai supranta, kas vyksta. Pas mus irgi reikia dėvėti kaukes, bet ir to ne visada griežtai laikomasi. Nežinau, kodėl. Todėl ir mūsų darbe tai nelabai jaučiasi. Koks buvo gyvenimas iki šiol, toks ir dabar yra. Nelabai mus tai paveikė.

– Praėjusiais metais netikėtai pasukote į muziką ir kartu su Stano įrašėte savo pirmąją dainą, dabar gerbėjams pristatote dar vieną kūrinį ir jo vaizdo klipą. Apie ką jis?

– Taip, pasirodo mano nauja daina, kurią įrašiau pas Irūną Puzaraitę. Ji vadinasi „Saldžiausia klaida“ ir ją pristatau kartu su vaizdo klipu, kuriame nusifilmavau ir pati, ir šiek tiek mano vyras. Bet pati daina nėra nei apie mane, nei apie mano gyvenimą. Tai – kūrinys apie saldų romaną. Galima sakyti, kad jis atspindi visišką mano priešingybę, bet pati daina man labai patinka.

Naujausia Gintarės daina ir vaizdo klipas:

– Gal svarstote rimtai atsiduoti atlikėjos karjerai? Ar save įsivaizduotumėte ant scenos?

– Būdama maža tikrai norėjau būti dainininke, matyt, to kadaise norėjo daugelis. Rengdavau koncertus kitiems vaikams. Bet dabar, kai į tai šiek tiek iš tiesų linkstu, nežinau, ar galėčiau būti tik atlikėja. Žinoma, niekada nesakyk niekada, nė vienas nežinome, kas mūsų laukia gyvenime, bet kol kas tai darau tik dėl linksmumo ir dėl savęs. Tam, kad turėčiau, ką atsiminti. Tiesa, mano planuose – ir trečioji daina, kuri jau yra kūrybiniame procese. Bet man kol kas sunku save įsivaizduoti kaip atlikėją, kuri važiuoja į koncertus ir pasirodo ant scenos. Viena to daryti nenorėčiau, būtų smagiau kartu su grupe arba merginomis, kurios norėtų pasirodyti drauge. Jei atsirastų, kas norėtų prisijungti – tikrai būtų smagu. Kodėl gi ne? Bet vienai dar nedrąsu, nes kol kas neturiu sukaupusi reikiamo patirties bagažo. Bet gal kada nors (šypteli).

Nepaisant kritikų, vis tiek rasiu tą, kuris klausys mano dainą.

Gintarė Deimantaitė.

Kol kas viskas vyksta mėgėjiškame lygyje, todėl šioje veikloje dar neįdedu maksimaliai pastangų. Bet pasistengus, manau, viskas įmanoma. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie nebijo parašyti gražų žodį, palaikyti. Tai suteikia labai geras emocijas. Norisi net padėkoti už tai. Nors ir sulaukiu komentarų, kad „nemoku dainuoti“, man tai netrukdo. Aš vis tiek dainuosiu. Tokie kritikai iš manęs nieko neatims, bet ir nieko naudingo neduos, todėl vis tiek darau savo. Moku tai ar ne – vis tiek rasiu tą, kuris klausys mano dainą. Dar dažnai nutinka taip, kad kai esi nežinomas muzikoje, atsiranda tokių, kurie nori tave tarsi nugesinti, maždaug: „Ką čia ta „fūristė“ supranta“. O kai dainą išleidžia jau žinomas atlikėjas, neretai tą kūrinį visi iškart ima liaupsinti vien dėl to, kad tą padarė garsus dainininkas. Bet, aišku, viskas yra skonio reikalas. O jį visi žmonės turi skirtingą. Tad tikiu, kad ir mano dainos ras savo klausytoją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

You might also like

Latest Posts

Article information

Author: The Hon. Margery Christiansen

Last Updated: 07/21/2022

Views: 5696

Rating: 5 / 5 (50 voted)

Reviews: 81% of readers found this page helpful

Author information

Name: The Hon. Margery Christiansen

Birthday: 2000-07-07

Address: 5050 Breitenberg Knoll, New Robert, MI 45409

Phone: +2556892639372

Job: Investor Mining Engineer

Hobby: Sketching, Cosplaying, Glassblowing, Genealogy, Crocheting, Archery, Skateboarding

Introduction: My name is The Hon. Margery Christiansen, I am a bright, adorable, precious, inexpensive, gorgeous, comfortable, happy person who loves writing and wants to share my knowledge and understanding with you.