Ekskursija po Kauną su gide nerege: ką patiri, kai nieko nematai (2022)

Ši ekskursija, vadinama pojūčių turizmu, labai skiriasi nuo tų, kuriose yra tekę dalyvauti. Joje neišgirsite nei miesto istorijos, nei aplankysite muziejų. Tačiau turėsite neįkainojamą galimybę kiek iš arčiau pažinti regos negalią turinčių žmonių pasaulį ir juos pačius.

Nejaukumas – natūralus jausmas

Ruošdamasi į šią ekskursiją apie ją papasakojau keletui žmonių. Jų reakcijose netrūko nuostabos, tačiau pripažino, kad ne visi noriai leistųsi į tokią kelionę tamsoje. Nes... būtų nejauku. Manęs šis jausmas taip smarkiai nekankino, tačiau kartu vykusi draugė Indrė pripažino, kad viduje siautėja keista baimė.

Taip pat skaitykite

  • Trys neregiai – apie įspūdžius iš piligriminio žygio: kai negali matyti, kitaip jauti
  • Neregė gidė matančiuosius kviečia į ekskursijas: labiausiai žavi jų reakcijos
  • Neregys Povilas: iš balso, iš rankos paspaudimo aš galiu pasakyti jūsų kūno sudėjimą, net ūgį

Ekskursijos pradžios vieta – Stumbro skulptūra Ąžuolyno parke (Kaune), būtent ten mus ir pasitiko pojūčių turizmo „NeRegėjimo galia“ gidė / vedlė Laura Stadalninkaitė. Ją atlydėjo silpnaregis kolega Simonas. Susipažinus ir pasidalinus, kokie jausmai apima, gidė Laura, tarsi nuramindama, iškart pasakė, kad visi pojūčiai, kuriuos jaučiame, yra normalu, ir kiekvienas mūsų patiriame juos kitokius:

„Visiems tikriausiai būna šiek tiek nejauku, tai – natūralu. Regėdamas žmogus gauna 70–75 proc. jį pasiekiančios informacijos iš aplinkos, visa kita ateina per kitus jutimus: klausą, lytėjimą, skonį ir uoslę. Juos šiandien ir reikės pasitelkti.“

Gidė supažindino, kad ekskursija, prasidedanti prie Stumbro paminklo, tęsiasi Ąžuolynu, paskui patenkama į Vytauto parką, kertamos kelios gatvės, tenka nusileisti Parodos kalnu, pereiti dalį Laisvės alėjos, o užbaigiama ji vienoje alėjos kavinių. Nueito kelio ilgis siekia apie 5 km, o pati ekskursija trunka apie dvi valandas ar daugiau – viskas priklauso ir nuo einančiojo, jo gebėjimo prisitaikyti, ir nuo kelyje laukiančių kliūčių.

Su tamsintais akiniais ir neregio lazdele

Šios ekskursijos buvo pradėtos rengti praėjusių metų rudenį, o viskas prasidėjo nuo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pietvakarių centro vadovės Jolantos Kručkauskaitės žygių lietuviškuoju „Camino“.

„Centro vadovė yra žygeivė, dalyvaujanti „Camino Lituano“ žygiuose. Ji sugalvojo į tuos žygius įtraukti ir neregius, kad jie suprastų, kas tai yra. Kai kolega Povilas sudalyvavo keliuose žygiuose, žmonėms buvo įdomu, kaip jis keliauja, kaip naviguoja ir pan. Norintys ir patys galėjo išbandyti ėjimą nematant – su užtamsintais (simuliaciniais) akiniais, neregio lazdele. Tai buvo šių ekskursijų užuomazga, tada ir kilo idėja, kad reikia organizuoti tokius žygius, nes neregiai gali būti puikūs gidai“, – pasakojo Laura.

Tada ir kilo idėja, kad reikia organizuoti tokius žygius, nes neregiai gali būti puikūs gidai.

Asmeninio archyvo nuotr./Pojūčių turizmas: ekskursija Kaune su gide Laura Stadalninkaite

(Video) Expectation vs Reality: Medical School

Prieš metus pradėtos rengti ekskursijos žiemą yra kiek retesnės – vyksta, kai nesninga ir nėra daug sniego, nes tokiu atveju žygis sudėtingėja, sunkiau ir orientyrus atrasti. „Ir šiaip, kai sniego daug, neregiui kelionės nėra labai paprastos – kartais ir pasiklystam, ne ten nusukam, prisireikia aplinkinių pagalbos. Gerai, jei jie pasitaiko, o jei ne, tenka jungtis navigaciją“, – sakė gidė.

Šias ekskursijas veda keturi gidai neregiai. Vienu metu su gidu gali eiti tik vienas žmogus. Kaip minėta teksto pradžioje, šios ekskursijos dalyvis irgi tampa nematančiu. Reikia užsidėti juodus visiškai užtamsintus akinius, prieš juos užsidedant gidė parodo, kaip reikia laikyti neregio lazdelę ir kaip ja naudotis, kad ši taptų pagalbininku, o ne kliuviniu.

Ėjimas parku – ramesnis, iššūkis – kirsti gatvę

Prieš prasidedant ekskursijai pasiteiravau Lauros, ką dar reikia žinoti dalyviui? O ši su šypsena atsakė, kad reikia nusiteikti, jog užsidėjus akinius bus tamsu.

„Su manimi visą laiką galima komunikuoti, prie tempo aš taip pat stengsiuosi prisitaikyti. Stengiuosi būti empatiška, sekti einančiojo drauge su manimi nuotaikas, ištartas frazes, nes iš to galima nuspėti, ar žmogus bijo, ar pasitiki, galbūt jį reikia padrąsinti. Kadangi iš prigimties esu stebėtoja, man nėra taip sudėtinga pajusti kitą“, – nuramino gidė ir pridūrė, kad visą laiką einama įsikibus jai į parankę, tad tikimybės nuklysti į šoną – nėra. Be to, einant jos galima klausinėti visko, kas įdomu.

Su drauge 5 km žygį pasidalijome per pusę. Jai teko parkai ir kelios gatvelės, kurias reikėjo kirsti, man – Parodos kalnas ir kleganti Laisvės alėja.

Mūsiškė ekskursija truko geras tris valandas. Užsidėjus akinius žingsniai staiga sumažėja ir sulėtėja. Atsiduri tau visiškai nepažįstamoje aplinkoje, kurią, pasitelkusi garsus ir lytėjimą, pieši savo vaizduotėje. Iš pradžių ėjau atsimerkusi, tarsi vis stengdamasi ką nors pamatyti. Vėliau, kai, matyt, protas labiau nurimo, užsimerkiau – juk vis tiek nieko nematau.

Nuo Stumbro paminklo takas vingiavo per Ąžuolyną, kuriame draugei teko susipažinti su aplinka jos nematant: žaliuojančiais medžiais, nebegyvais medžiais, stūksančiais akmenimis, informaciniais stendais, kurie pritaikyti ir neregiams, išgirsti upelio čiurlenimą ar vėją medžiuose. Kai eidamas viską fiksuoji akimis, atrodo, ir girdi tai, ką matai. Ir nustembi, kaip žaidžia vaizduotė, kai aplinkos nematai, tik ją girdi.

(Video) Don't Make These 10 Solo Travel MISTAKES

Nuo batuto sklindantis šniokščiantis garsas draugei priminė fontaną, teiravosi, ar šalia yra vanduo. Man su tamsintais akiniais leidžiantis nuo Parodos kalno, kur greta šaligatvio driekiasi aktyvaus eismo gatvė, atrodė, jog leidžiuosi žemyn, o virš manęs – tiltas, kuriuo tarsi gūsingas vėjas skrieja mašinos – taip, kad net pakelia plaukus. Ir stebuklas atrodo tai, kaip neregiai geba orientuotis erdvėje. Greta einanti Laura ir tai, kad laikiausi jos įsikibusi, man tapo saugumo garantu, ilgainiui net leidusiu labiau atsipalaiduoti.

Vienas geriausių dalykų, kurį pasiekiame šiuo pojūčių turizmu, tai griauname stereotipus ir parodome, kad mes esame lygiai tokie patys.

Parkai buvo ramesnė vieta – mažiau žmonių, daugiau paukščių čiulbesio. Kartais kelią pastodavo vienas kitas stulpelis. O štai pasiekus gatvę širdis ėmė stipriau plakti. „Turime sustoti ir įsiklausyti, ar atvažiuoja mašinos, ar jos irgi sustojo“, – įspėjo gidė. O palietus automobilių klausimą, patvirtino, kad elektra varomi tampa nemenku iššūkiu, nes važiuoja taip tyliai, jog ne visada pavyksta juos išgirsti.

Laisvės alėjoje – verdantis gyvenimas ir norintys „parodyti kelią“

Kad ekskursija būtų įdomesnė ir eiti reikėtų ne tik gatve, pasiekus Laisvės alėją Laura ekskursijos dalyvį nusiveda ir prie Soboro. Ėjome palei laiptus, lietėme turėklus, kad įsivaizduočiau vietą, kur esu. Bet, galiu pasakyti, kad vėliau, po ekskursijos, eidama pro tas pačias vietas jau be tamsintų akinių supratau, jog vaizduotėje viskas atrodė kitaip.

Asmeninio archyvo nuotr./Pojūčių turizmas: ekskursija Kaune su gide Laura Stadalninkaite

O paskui netikėtai gidė pasiūlė pritūpti ir uždėjo mano rankas ant grindinyje esančio objekto. Deja, niekaip nepavyko pasakyti, kad ten – stilizuota „Camino Lituano“ kelią žyminti kriauklė.

Asmeninio archyvo nuotr./Pojūčių turizmas: ekskursija Kaune su gide Laura Stadalninkaite

Tikriausiai didžiausiu iššūkiu ir tapo Laisvės alėja. Eidama girdi besikalbančius žmones, kažkur važiuojančias mašinas, klegančius vaikus, pasiekia ir fontano trykštančio vandens garsas, suskamba valgančiųjų lauko kavinėse indai. Suvoki, kad aplink tave virte verda gyvenimas. Numanai, kad, jei iš vienos pusės – kavinės, iš kitos – medžių alėja. Turi kirsti gatveles, išgirsti atvažiuojančias mašinas, pralekia ir paspirtukininkai, kuriuos praleisti norisi sustojus.

(Video) Goodbye, Sweet Kona

Kaip teko įsitikinti, ne tik tu gaudai aplinką, bet nelieki nepastebėtas ir jos. Mūsų kely net atsirado išgėrusių „geradarių“, besisiūlančių „parodyti mergaitėms kelią“. Ir juos, ir medžius bei stulpelius pavyko apeiti saugiai, kelią randant pačioms, o štai gėlių vazonas Laisvės alėjoje liko „pražiūrėtas“. Bet žygis jo kraštu baigėsi sėkmingai.

Pasiekus kavinę, kurioje baigiama ekskursija, teko palypėti keletu laiptukų, peržengti slenkstį, rasti vietą atsisėsti. Gidė pasiūlė dar nenusiimti akinių. Visi keturi užsisakėme šaltos kavos. O tada Laura, padėkojusi už pasitikėjimą, įteikė po dovanėlę – regos negalią turinčių žmonių rankomis sukurtus suvenyrus. Kas tai, turėjau atspėti jį pačiupinėjusi. Pusiau pavyko – tai buvo molinis švilpukas!

Asmeninio archyvo nuotr./Baigiant ekskursiją gidė padovanojo regos negalią turinčių žmonių rankomis kurtus suvenyrus

Padavėjai atnešus kavą laukė kitas iššūkis – įsidėti šiaudelį ir juo ją pasimaišyti. Atrodo taip paprasta, bet vis dėlto bemaišydama sugebėjau dalį jos išlaistyti.

Besėdint Laura pasakojo, kad pirmiausia po ekskursijos, kai žmogus nusiima akinius, labai nustemba pamatęs aplinką – kavinę, kurioje atsirado, nes nematydamas ją įsivaizdavo visai kitokią. Visiška tiesa! Įsivaizdavau visai kitokius stalus, minkštasuolius, spalvas ir net atstumą iki lango. „O šiaip daugeliui įspūdžiai ateina per laiką, ne iš karto, nes jų – tikrai daug“, – pridūrė gidė.

Vienas svarbiausių dalykų, nusiimant akinius, neskubėti, nes akinanti šviesa labai skaudžiai suriečia akis. Taigi dariau tai iš lėto, kad joms nebūtų šoko, o tada gana greit apsipratau aplinkoje.

Paklausta, ar daug atsiranda norinčių pasivaikščioti šioje ekskursijoje, Laura sakė, kad jų netrūksta: „Išbandę vieni kitiems papasakoja, rekomenduoja, kiti užmato feisbuke, užsisako, treti patys sau kaip gimtadienio dovaną pasidovanoja. Labai įvairūs tie atvejai, kaip žmonės čia atsiranda.“

Pojūčių turizmas: ekskursija Kaune su gide Laura Stadalninkaite

Jei nemato, nereiškia, kad negirdi

Eidamos su Laura turėjome progą pabendrauti ne tik apie pačią ekskursiją, bet ir jos gyvenimą, visuomenės požiūrį į turinčius negalią. Laura papasakojo, kad nemato nuo kūdikystės: „Gimiau per anksti, buvau paguldyta į inkubatorių, o neregystę lėmė per didelis deguonies kiekis jame.“

Ji užaugo matančiųjų šeimoje, tačiau nuo pat mažens tėvai ją mokė viską daryti pačiai.

Dabar Laura viena augina devynerių dukrą, kuri mato. Paklausta, kaip mokykloje reaguoja vaikai, ar dukra nesulaukia patyčių, pašnekovė teigė, kad tiek mokytojai, tiek tėvai su vaikais veikiausiai nemažai apie tai kalbasi.

„Sakyčiau, kad žiūri gana tolerantiškai. Kartą mokyklos kieme prie manęs pribėgo mergaitė ir pasisiūlė palydėti“, – šypsodamasi prisiminė Laura.

Pasiteiravus, ar ir kasdieniame gyvenime žmonės tampa tolerantiškesni, Laura sakė, jog taip. Tiesa, išskyrė ne pačius maloniausius atvejus, kurie dažniausiai nutinka autobuse.

„Būna, įlipusi atsisėdu, o po kurio laiko iš pagyvenusių moteriškių išgirstu, koks nesupratingas šiais laikais jaunimas, neužleidžia vietos ir pan. Arba kartais stoviu ir greta manęs kalbasi moterys apie tai, kaip man sunku gyventi, kokia aš vargšė. Kartą nesusilaikiusi pasakiau, kad aš gal nematau, bet, žinokit, puikiai girdžiu“, – pasidalijo Laura.

Kalbėdama apie tokius atvejus ji pridūrė, kad viskas – iš nežinojimo ir baimės. Ir dar kartą paskatino nebijoti išbandyti pojūčių turizmą, kuriuo, kaip pati sakė, siekiama edukuoti, griauti stereotipus ir parodyti, kad visi esame tokie patys ir gyvename tokius pat gyvenimus.

„Tikriausiai vienas geriausių dalykų, kurį pasiekiame šiuo pojūčių turizmu, tai griauname stereotipus ir parodome, kad mes esame lygiai tokie patys, darome lygiai tokius pačius dalykus – geriame kavą ir taip toliau“, – šypsodamasi sakė Laura.

Po ekskursijos buvo daug įspūdžių ir jausmų: nuo negalėjimo atsistebėti, kaip greit, pasitelkusi specialią programėlę, Laura valdo savo mobilųjį telefoną, rašo žinutes ir orientuojasi aplinkoje, iki dėkingumo jausmo už tai, ką turi.

Su drauge kalbėjome, kaip vis dėlto gera yra matyti. Tačiau šalia to galvoje skambėjo ir Lauros pasakyti žodžiai, kad, kaip mums baisu atrodo nematyti, taip jai baisiau už tai atrodo negirdėti. Tada supranti, kad kiekvienas gyvenimą pažinti išmokstame pagal tai, ką turime ir kaip esame įpratę, – nesvarbu, per regą, lytėjimą, juslę, uoslę ar klausą.

You might also like

Latest Posts

Article information

Author: Mr. See Jast

Last Updated: 10/26/2022

Views: 5706

Rating: 4.4 / 5 (55 voted)

Reviews: 86% of readers found this page helpful

Author information

Name: Mr. See Jast

Birthday: 1999-07-30

Address: 8409 Megan Mountain, New Mathew, MT 44997-8193

Phone: +5023589614038

Job: Chief Executive

Hobby: Leather crafting, Flag Football, Candle making, Flying, Poi, Gunsmithing, Swimming

Introduction: My name is Mr. See Jast, I am a open, jolly, gorgeous, courageous, inexpensive, friendly, homely person who loves writing and wants to share my knowledge and understanding with you.